Struvės geodezinio lanko taškas

Geodezinio lanko sudarymas – tai vienas iš didžiausių XIX a. pirmosios pusės bandymų ištirti ir
nustatyti Žemės dydį bei formą. Tartu universiteto profesorius, astronomas Frydrichas Georgas
Vilhelmas Struvė sukūrė metodiką, skirtą žemės dienovidinio – pusapskritimio, jungiančio žemės
šiaurinį ir pietinį polius, – lankui išmatuoti. Jis sudarė trianguliacijos (trikampių) grandinę, kurią
sudaro 259 trikampiai su specialiais ženklais įtvirtintomis viršūnėmis. Dienovidinio lankas tęsėsi
nuo Dunojaus upės per Juodąją jūrą iki Fugleneso Arkties vandenyno pakrantės. Lankas kerta
dabartines valstybes kaip Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą
ir Moldovą.

XIX a. tai buvo tiksliausiai išmatuotas ir ilgiausias dienovidinio lankas. Jo matavimo rezultatais dar
šimtmetį naudotasi skaičiuojant ir tikslinant Žemės elipsoido – ne visiškai taisyklingos formos
rutulio – parametrus. Remdamasis šiuo F. G. W. Struvės darbu, 1888 m. Žemės dienovidinio ilgį
apskaičiavo geodezininkas A. Bonsdorfas.

Šiuo metu dešimt Europos valstybių saugo 34 skirtingai pažymėtus Struvės geodezinio lanko
taškus, trys iš jų yra Lietuvos teritorijoje – Meškonių, Paliepukų ir Gireišių kaimuose. Struvės
geodezinis lankas yra viena iš keturių pasaulinės reikšmės vertybių Lietuvoje – 2005 m. jis buvo
įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Molėtų rajone ant Majoko kalno stovėjo bokštas,
Struvės geodezinio lanko dalis, pagal kurį buvo matuojamas jūros lygis.