Nuo filmavimo aikštelių iki grožio studijos Molėtuose... Martyna, ilgus metus dirbusi grimuotoja televizijos projektuose, nusprendė gyvenimą pakeisti į ramesnį, lėtesnį ir artimesnį sau bei savo šeimai.
Kaip prasidėjo tavo kelias grožio srityje?
Nuo vaikystės svajojau apie aprangos dizainą, todėl, baigusi mokyklą, įstojau į Kaune esančią aprangos dizaino specialybę. Tuo pat metu mokiausi ir Kauno fotomeno mokykloje, kur gilinau žinias apie fotografiją. Baigusi mokslus, persikėliau į Vilnių ir pradėjau dirbti filmavimų stilistės asistente. Vis dėlto greitai pastebėjau, kad filmavimo aikštelėje trūksta grimuotojų, o tuo metu ši profesija dar nebuvo populiari. Pasisiūliau pati išmokti grimuoti ir imtis šio darbo. Taip prasidėjo mano kelias grimavimo pasaulyje.
Iš pradžių dirbau grimuotojos asistente ir tuo pat metu mokiausi šios specialybės, grimavimo mokslus baigiau per pusmetį. Vėliau lankiau papildomus kursus, kuriuose tobulinau specialiųjų grimo efektų ir šukuosenų formavimo įgūdžius. Supratau, kad šioje srityje svarbu nuolat mokytis, todėl nuosekliai gilinau žinias. Netrukus pradėjau dirbti su žinomais Lietuvos aktoriais. Nors pradžia buvo kupina streso, nes atrodė, kad dar tiek mažai moku, tačiau drąsos netrūko. Režisieriai mane mokė tiesiog darbo metu, o patirtis ir pasitikėjimas savimi augo su kiekvienu projektu. Be grimavimo dažnai tekdavo daryti ir šukuosenas, dirbau keliuose projektuose kaip stilistė, tačiau visada labiausiai traukė būtent grimavimas. Filmavimuose, dirbau 15 metų.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Kas tave labiausiai žavėjo filmavimo aikštelėse? Kokia tai patirtis?
Darbas filmavimo aikštelėje nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš šalies, čia ne tik turi padaryti žmogui makiažą ir išleisti į filmavimą. Tai komandinis ir kūrybinis procesas, kuriame glaudžiai bendradarbiauja režisierius, aktorius, stilistas ir grimuotojas. Visi kartu kuriame personažą: jo išvaizdą, charakterį ir nuotaiką. Kartais per dieną tekdavo net penkis kartus keisti to paties aktoriaus išvaizdą: makiažą, šukuoseną bei visą stilių.
Per penkiolika darbo metų per mano rankas praėjo tūkstančiai veidų. Vieną dieną tekdavo paruošti dešimt žmonių, kitą tik kelis. Grimuotojai į filmavimus visada ateina pirmi ir išeina paskutiniai, reikia paruošti visus aktorius, vykti į filmavimo vietą ir likti iki pat dienos pabaigos. Šis darbas išmokė mane greitumo, susikaupimo ir gebėjimo spręsti situacijas akimirksniu. Pavyzdžiui, pirmą kartą kuriant žaizdų grimą autoįvykio scenai prireikė dviejų valandų, o po kelių dienų tą patį efektą teko atkartoti per 20 minučių. Tai kūrybingas, įdomus ir dinamiškas darbas, leidęs sutikti daugybę talentingų žmonių: režisierių, aktorių, dainininkų. Seriale „Moteris meluoja geriau“ dirbau net aštuonis sezonus, per tą laiką su aktoriais užsimezgė šilti draugiški santykiai, bendraudavome ir po darbo. Kartais ir pati pasirodydavau prieš kamerą, filmavausi keliuose serialuose, epizodinėse scenose.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Dirbau tokiuose Lietuvos serialuose kaip: „Moterys meluoja geriau“, „Svetimi“, „Garbės kuopa“ ir daugelyje kitų populiariausių Rolando Skaisgirio prodiūsuotų serialų. Kaip įsidarbinau, dirbau kartu su kita grimuotoja, tačiau ilgainiui ji neatlaikė krūvio ir išėjo iš darbo, tada dirbti likau viena. Gerai pamenu pirmą kartą, kai turėjau grimuoti Inetą Stasiulytę, trūko pasitikėjimo savimi ir įgūdžių turėjau mažai, reikėjo ne tik grimuoti, bet ir padaryti šukuoseną, o net feno normaliai nemokėjau laikyti. Vis dėlto su laiku įgūdžiai augo ir kartu pasitikėjimas savimi. Jeigu žinodavau, kad ateis nauja aktorė, visada pasidarydavau „namų darbus“, internete paieškodavau jos nuotraukų, pasižiūrėdavau, kaip ji būdavo grimuojama anksčiau, galvodavau, kas jai tinka, kaip atskleisti jos bruožus. Šis pasiruošimas tapo mano įpročiu daugiau nei dvylikai metų. Vėliau atėjo tas etapas, kai pajutau, kad kaip bedaryčiau, viskas atrodo gerai. Aktorės dažnai dėkodavo už profesionalų darbą. Per tuos metus patyriau daugybę įsimintinų situacijų, tekdavo grimuoti traukiniuose, automobiliuose, miškuose ar net garažuose, kur kartais būdavo šalta arba trūkdavo šviesos. Čia ne Holivudas, pas mus aktoriai neturi asmeninių grimuotojų, todėl viską darai pats. Tai buvo neįkainojama patirtis, kupina iššūkių, kūrybos ir nuotykių. Tačiau dabar man atrodo, kad tai yra jaunystės darbas. Buvo įspūdinga, bet dabar jau nedirbčiau tokio intensyvaus darbo.
Nuotrauka Virgilijaus Skuodo
Pati esi molėtiškė, kas paskatino grįžti iš Vilniaus į gimtąjį miestą?
Į Molėtus labiausiai grįžti paskatino vaiko gimimas. Su vyru abu esame kilę iš mažų miestelių: aš iš Molėtų, o jis iš Kupiškio. Kai gimė dukra, supratau, kad nenoriu jos auginti dulkėtame, triukšmingame mieste. Nors turėjome savo būstą Vilniuje, pradėjus galvoti apie darželį ir mokyklą, vis dažniau svarstėme apie ramesnį gyvenimą, kuris būtų arčiau gamtos.
Mano darbas visada buvo labai nepastovus, filmavimai, ilgos darbo dienos, nuolatinis prisitaikymas prie grafikų. Derinti tokį ritmą su šeima darėsi vis sunkiau, į Molėtus atsikraustėme, kai vaikui buvo ketveri. Iš tiesų su vyrų visada jautėme norą grįžti, vos tik prasidėdavo savaitgalis, iš karto važiuodavome čia. Laikui bėgant supratome, kad nebesinaudojame visomis Vilniaus galimybėmis, vis dažniau rinkdavomės laiką namuose ir gamtoje. Be to, Vilniuje man visada būdavo per didelė pasiūla veiklų, tad galiausiai nieko neišsirinkdavau. Molėtuose viskas paprasčiau, ramiau ir arčiau širdies.
Grįžti į Molėtus buvo ilgai svarstytas žingsnis ar spontaniškai sugalvotas?
Tai buvo ilgai svarstytas, bet geras sprendimas. Nuo pirmos minties iki pat persikraustymo praėjo beveik dveji metai: tiek užtrukome laiko, kol, gyvendami Vilniuje, ieškojome tinkamo būsto Molėtuose. Norėjome, kad tai būtų tikri namai, kuriuose iš tiesų jaustumėmės gyvenantys Molėtuose, o ne tiesiog kažkur šalia jų. Pagrindinis mūsų tikslas buvo sukurti gyvenimą, kuris būtų artimas širdžiai, aš svajojau turėti savo grožio studiją. Taip pat svarbus grįžimo motyvas buvo ir saugumas. Stebėdama, kaip didmiestyje vaikai patys keliauja į mokyklą ar namo, supratau, kad noriu savo vaikui kitokios aplinkos, kuri būtų pažįstama ir jauki.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Kas paskatino pakeisti kryptį ir pradėti daryti manikiūrus?
Pagrindinė priežastis buvo persikraustymas į Molėtus. Supratau, kad su visažistės specialybe čia būtų sunku, darbas dažniausiai tik savaitgaliais, o likusias dienas tektų sėdėti be veiklos. Norėjosi tokios veiklos, kuri leistų dirbti kasdien ir išlaikyti kūrybiškumą, todėl nusprendžiau išbandyti manikiūro sritį. Dirbti paviršutiniškai nenorėjau, tad baigiau profesionalius manikiūro kursus. Iš pradžių maniau, kad manikiūras bus nesunkus darbas, tačiau jau pirmą kursų dieną supratau, kad tam reikia daug žinių, kruopštumo ir praktikos. Stengiausi išmokti viską iki smulkmenų, nes mažame miestelyje klaidos nepastebėtos nelieka. Kurį laiką derinau abu darbus, vis dar dirbau filmavimuose kaip grimuotoja, o laisvu metu darydavau manikiūrus draugėms ir pažįstamoms. Iki persikraustymo jau turėjau pusantrų metų praktikos, todėl atvykusi į Molėtus jaučiausi tvirtai naujoje srityje. Manikiūras tapo mano kasdieniu darbu, o makiažai liko kūrybiniu procesu, kurį darau be skubos ir su malonumu. Molėtuose siekiau ne populiarumo, o ramybės, norėjau gyventi lėčiau, daugiau laiko skirti šeimai ir būti pati sau vadovė. Tą ir turiu: dirbu ramiai, be skubos, be reklamos...
Asmeninio archyvo nuotraukos
Kaip subūrei savo klienčių ratą? Ar buvo sunku?
Savo klienčių ratą subūriau labai greitai. Reklama „iš lūpų į lūpas“, viena klientė rekomendavo kitai, ir netrukus jau turėjau darbo daugiau nei galėjau spėti. Labai greitai įsisukau į šį ritmą, dirbdavau šešias dienas per savaitę, po dešimt valandų per dieną. Galiausiai supratau, kad tai ne tas gyvenimas, dėl kurio persikrausčiau į Molėtus. Užuot ėjusi su vaiku prie ežero ar mėgavusis ramybe, po darbo dienos tiesiog griūdavau namuose iš nuovargio. Tada teko susitarti su savimi, kad darbo yra per daug ir turiu jį susidėlioti taip, kad pačiai būtų patogu. Nusprendžiau, kad dirbsiu aštuonias valandas per dieną ir tik penkias dienas per savaitę. To principo stengiuosi laikytis iki šiol. Tiesa, dar liko išmokti susidėlioti atostogas, kol kas ilsėtis pavyksta tik kartą per metus, savaitę laiko. Dabar jau nebesireklamuoju, kad nereikėtų nei savęs stabdyti, nei žmonėms sakyti „ne“, kai neturiu vietų. Mano požiūris yra toks: jei gerai suteiksi paslaugą, žmonės visada sugrįš. Lygiai taip pat buvo ir tada, kai dirbau grimuotoja, nepakanka vien padažyti žmogų, bet reikia nuoširdžiai bendrauti, išklausyti ir suprasti. Mano darbe svarbus ne tik rezultatas, bet ir emocija, kurią žmogus išsineša, o emocijų, ypač dirbant filmavimuose ar su klientėmis kasdien, matau labai daug.
Ar nejauti konkurencijos Molėtuose? Manikiūro meistrių čia yra tikrai daug.
Klientų srautas šiek tiek sumažėjo, nes šioje srityje atsiranda nemažai naujų manikiūro meistrių, bet gal aš esu optimistė, nemanau, kad tai blogai. Yra klienčių, kurios lankosi pas mane nuo pat pradžių, jos liko ištikimos iki šiol. Galima daug reklamuotis, bet jei žmogus gauna ne tai, ko tikėjosi, jis nusivilia. Todėl aš neviešinu savo darbų nuotraukų: nei manikiūrų, nei makiažų, nes vis tik nuotrauka neperteiks realaus vaizdo, o aš nenoriu naudoti filtrų joms koreguoti. Visada tobulinuosi, užsirašau į kursus, kad galėčiau pasitikrinti ir įsitikinti, kad dirbu gerai, taip tobulėju ne tik manikiūro, bet ir makiažo srityje.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Kaip manai, ar sunku kurti verslą Molėtuose? Kokius pliusus ar minusus įvardintum?
Manau, kad verslą Molėtuose kurti tikrai nėra lengva. Man pasisekė, kad pasirinkau tą paslaugą, kuri yra aktuali ir reikalinga žmonėms. Prieš pradedant reikia labai gerai apgalvoti, ar paslauga bus reikalinga ilgą laiką. Viskas priklauso nuo idėjos, molėtiškiai mėgsta naujoves.
Turime šūkį „Molėtai - čia viskas tikra“. Ar pritari šiems žodžiams ir kodėl?
Mes į Molėtus atvažiavome ieškoti tikrumo ir paprastumo, nes Vilniuje kartais sunku atskirti, kas tikra, o kas ne, visko ten tiesiog per daug. Čia viskas kitaip: ramu, lėta, natūralu, mano nuomonė gyvenant čia nepasikeitė, Molėtuose viskas tikra. Čia toks gyvenimas, kokio mes ir ieškojome.