V. Žuko paroda Alantos dvaro salėse "Darbai iš Alantos periodo. 2010 - 2020"

V. Žuko paroda Alantos dvaro salėse "Darbai iš Alantos periodo. 2010 - 2020"

Atverta nauja V. Žuko paroda Alantos dvaro salėse "Darbai iš Alantos periodo. 2010 - 2020".

V. Žukas: šioje ekspozicijoje nėra etikečių su pavadinimais, nes žiūrovai patys pamatys ir pajus, kad ciklai kartojasi, o siužetai nėra sudėtingi. Parodoje galima išskirti keliolika temų: peizažai su laukais, akmenimis ir Alantos bažnyčia tolumoje, su Skiemonių šventoriaus medžiais, su jūrinėmis virvėmis, kabančiomis ant slyvos medžio. Antra darbų pusė yra natiurmortai – ant sienos su skuduriniu Pjeru, su kuolais, parsivežtais iš Latvijos pajūrio pievų, su žemaitiška velykine palme ir arnotu, su išdžiūvusių gaurių puokštėmis ir geležimis-noragais ant palangės. Dar parodoje – šešios kompozicijos su „Įsimylėjėliais“, tapytais Alantoje 2017–2018 m. žiemą. Arba keli darbai su surištomis užuolaidomis ir su moterų portretais, pieštais Alantos senelių namuose. Kelis darbus paskatino klasikiniai kūriniai: antikinė oratoriaus Demosteno galva, Diurerio tapytas Adomas ir Ieva bei sėdinčio Zigmundo Froido figūra su sūnumi. Didžiojoje salėje yra 2020-ųjų spalvotas piešinys su kūdikiu, tapytu pora dienų prieš anūkės Eleonoros gimimą. Ekspozicijoje aiškiai matyti, kur yra tiršta aliejinė tapyba, „Įsimylėjėliai“ tapyti akrilu, o įstiklintuose darbuose dažniausiai buvo naudoti kokybiški mineraliniai dažai, kartu su sausa arba šlapia pastele, tušu ir anglimi (tiksliau – presuotais suodžiais). Parašai, darbų datavimas, o kartais ir pavadinimai yra užrašyti ant paveikslų kampo.

Pagal rengiamą dr. Vido Poškaus knygą – įvado fragmentas: Vaidotas Žukas yra lyg daugiaplanis teatrinis personažas. Nesinori tarti dailininkas ar menininkas, nes toks pasakymas atvertų tik kelis šio veikėjo kultūrinius sluoksnius. Iš tikrųjų, jis daro, kuria, žaidžia, projektuoja patį savo gyvenimą, kuris, susipindamas su kitomis biografijomis, kitų asmenų istorijomis, veikia ir formuoja šalia vykstančius gyvenimus, kurie savo ruožtu patys veikia Žuko gyvenimą kaip tam tikrą meno formą.

Žinant Žuko visuomeniškuosius pradus, politinis sluoksnis jo kūryboje buvo ir yra ryškus. Kūryba politiškai angažuota gali būti net ir be politinio turinio. Net nekaltame natiurmorte ar peizaže gali slypėti ideologinis užtaisas. Politiška galima laikyti ir religinę Žuko tapybą – sakralinės temos taip pat yra ne kas kita, kaip politinė pozicija. Tokia ji buvo sovietinio ateizmo epochoje, tokia buvo ir pirmaisiais visuotinio religinio entuziazmo ir atsivertimų metais Lietuvoje. Tokia ji yra ir dabar, kai religiškai išsakytas apsisprendimas yra daugiau, nei vien pasaulėžiūros deklaracija.

Ir vis dėlto, nors ir ką darytų Žukas, visa tai vyksta remiantis intuicija ir tapybine logika. Tapybinėje logikoje svarbiausias yra teisingas spalvų derinimas. Spalvos jo kūryboje derinamos įvairiais būdais – naudojant achromatines juodą ar baltą ir dažnai tarpinį – pilką variantą, lyg cementą, tarytum rišamąją kitų spalvų medžiagą, vieną šalia kitos siejant kontrastingas ir įvairiausiais atspalviais kibirkščiuojančias spalvas (mėlyną, geltoną, raudoną), suteikiant taurų rusvą arba rausvą, arba raudonai rudą, atkeliavusį iš senosios tapybos, viską panardinant Danajos aukso lietuje.

Bet kuris Žuko pagamintas daiktas, kūrinys yra ne kas kita, kaip iš spalvų intuityviai ir logiškai sudėliotas objektas. Čia naudojami įvairiausi tapybiniai instrumentai – potėpis, lesūra, tepimas peiliu, purškimas pulverizatoriumi, taškymas ar paprasčiausias dažų nutekėjimas.

Ar Žukas yra peizažistas? Kraštovaizdžio įamžinimas jo veikloje niekada nebuvo savaiminis tikslas. Nors pasižiūrėjus atidžiau ir visų pirma į tapybą, paaiškėtų, kad daugelis kompozicijų yra sukonstruotos peizažiniu principu. Jis giminingas itališkojo (terasinio, geometrinio) renesansinio parko scenografijai – žvelgdamas į tokį vaizdą žiūrovas nesunkiai išskiria pirmąjį, antrąjį planus, mato kulisus, regi uždangą, aiškiai įžiūri sceną. Kita vertus, net ir natiurmorto žanras, toks negiminingas peizažui, taip pat paklūsta makrokosminei logikai – ant horizontalios plokštumos (savotiško senovinio pasaulio) sudėlioti daiktai (įvairių laikų personažai) apgaubiami ribotos interjero erdvės – lyg antikinio krištolo skliauto, į kurį autorius, taip pat ir žiūrovas, žvelgia demiurgo (kuriančiosios jėgos ar tiesiog meistro) akimis.

Nemokamas
04.15 - 12.31