EDMUNDAS SALADŽIUS
Meilė ir mirtis
Grafikos paroda
2026 03 05–04 29
Molėtų dailės galerija, Inturkės 4, Molėtai
Edmundas Saladžius (gimė 1950 m.) – Lietuvos grafikas, piešėjas, knygų iliustratorius, dailės pedagogas (Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje dirbo 1975–1992 m.), ilgametis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Grafikos katedros profesorius, vienas iš pagrindinių šios katedros formuotojų ir kūrėjų nuo 1992 m.
Molėtų dailės galerijai menininkas iš savo asmeninio kūrinių fondo pasiūlė du ciklus: „Septyni meilės vaizdai“ ir „Septyni mirties vaizdai“.
„Meilė ir mirtis, kaip pradžia ir pabaiga, yra susipynusi visuma, kurioje telpa ir mylinti mirtis, ir mirtina meilė.“
(Iš albumo „Edmundas Saladžius“, 2017 m.)
Edmundas Saladžius – modernus pasakotojas vaizdais, kuriantis teminiais ciklais ir pats patariantis savo kūrybą žiūrėti „kaip filmą“. Nors yra įvaldęs daugybę grafikos technikų, ypač vertina vienetinio atspaudo unikalumą, todėl mėgsta monotipijos techniką.
„Tiesą sakant, pirmasis Edmundo Saladžiaus sumanymas buvo Molėtų dailės galerijoje pristatyti vieną sudėtingiausių žmonijos istorijos temų – ciklą „Kryžiaus kelio stotys“, – prisimena kuratorė A. Černiūtė, pasakodama apie apsilankymą menininko dirbtuvėje. – Į susitikimą ėjau jau žinodama: lengvos temos Edmundo Saladžiaus nedomina. Vis dėlto, pasiūlius du kitus ciklus paaiškėjo, kad nei meilės kančia, nei mirties tema neatrodo tokios dramatiškai skausmingos kaip „Kryžiaus kelio stotys“. Kodėl E. Saladžiaus kūryba tokia paveiki? Paslaptis glūdi ne tiek pasirinktose temose, kiek išskirtiniame kompozitoriaus talente. Jis komponuoja viską – nuo spalvos ir linijos iki kūrinio formato. Galbūt būtent ta vieniša, erdvę perskrodžianti linija ir sukuria stipriausią visumos įspūdį. Kai pats menininkas spinduliuoja minimalizmo estetika: siekia neperkrauto vaizdo. Tuo tarpu kuratoriui natūraliai kyla noras parodyti viską, kas slypi milžiniškose, iš stelažų traukiamose papkėse – nes kiekvienas darbas kaitina kraują. Bet šį kartą – meilė ir mirtis.“
E. Saladžių menotyrininkai vertina pasitelkdami įvairias metaforas, pastebi ne tik šio autoriaus profesionalumą, bet ir dvasinių intencijų savitumą. Alfonsas Andriuškevičius dėl pamėgto ir dažnai dominuojančio juodo fono, sunkių ir skausmingų temų jį vadina „naktinės grafikos meistru“. Monika Krikštopaitytė pastebi, kad „tamsumos ir labiau tuščios nei pripildytos figūromis kompozicijos primena film noir estetiką“, ir čia pat priduria – „užtat piešinys – grakštus, meistriškas iki žiaurumo“. Kristina Budrytė-Genevičė atranda, jog „juoda slepia ne baltą popierių, o lendančias iš chaoso fantazijų chimeras“. (Iš Žurnalo ‚Nemunas“ Erika Drungytė kalbina Edmundą Saladžių 2019 m.)
