.png)
Šešioliktasis Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro „Tikros istorijos“ pasakojimas.
Ne „Didysis teatras“, o tiesiog „Teatriukas“. Taip kukliai pasivadino prieš 23 metus įkurtas teatras, kuris šiai dienai yra neatsiejama Molėtų kultūros dalis. Vyras ir žmona, Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas apie savo veiklą galėtų šnekėti be sustojimo, nes jų akys tiesiog švyti nuo meilės savo darbui. Atrodytų sunku menininkus vadinti verslininkais, bet įdomu pasmalsauti ir sužinoti, kaip gyvena kūrėjai, pažvelgus per verslo prizmę.
Turėjo ambiciją būti laisvi
Dalia pasakoja, kad „Teatriukas“ buvo sukurtas kurso draugų – ką tik aktorines studijas ir lietuvių filologiją baigusių studentų, kurie tiesiog norėjo vaidinti ir būti scenoje. Keturi entuziastai, ištroškę scenos, kurie net neplanavo ieškoti kitokių darbų, norėjo tik kurti ir iš to pragyventi. Pagrindiniai teatro įkūrėjai buvo Dalia ir Žilvinas, kurie šiandien yra kartu ne tik versle, bet ir gyvenime. „Reikėjo juridinio asmens dalyvavimui projektuose, kad žmonės galėtų mus pasikviesti,“ – sako Dalia ir priduria – „Mes tiesiog įsikūrėme ir važinėdavome su savo spektakliais į mokyklas, kultūros centrus. Ir buvome laimingi, kad turime tokią galimybę, kad galime važiuoti ir vaidinti, nes kai esi vienas, tai vienas, o čia mes jau kaip teatras.“
Prieš 22 metus sukurti verslą buvo sudėtingiau nei šiandien – nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei banko kortelių, stigo ir informacijos kaip visa tai padaryti. Visgi jauni entuziastai net nesusimąstę apie galimas kliūtis, viską darė patys: „Aš atsimenu, kai po kiekvieno spektaklio stovėdavau prie banko eilėje su pinigų, gautų už spektaklių bilietus, pilnais maišeliais. Mes savo meną sugebėjome kažkokiu būdu parduoti be interneto, be socialinių tinklų“. Teatro įkūrėja neslepia, kad nuo pat pradžių, kartu su vyru dirbo labai daug darbų. „Teatriukas“ – labai mobilus ir lankstus teatras, todėl jiems tenka pabūti visuose vaidmenyse: aktoriais, režisieriais, vadybininkais, vairuotojais, scenos darbininkais. Net ir vykstant vaidinti į užsienį, pora keliaudavo dviese, o su jais – viskas viename automobilyje kartu su dekoracijomis. Aktoriai pasirinko sunkesnį kelią, bet dėl to niekada nesigailėjo. „Galėjome dirbti teatre, kur jau buvo sukurta terpė, sąlygos, o išėjus mums reikėjo viską susikurti patiems. Ir savo vardą. Mes ėjome kitokiu keliu, bet ekonomiškai mes niekada nejautėme bado,“ – pasakoja Žilvinas.
Parduoda meniškus produktus
Teatro įkūrėjai džiaugiasi, kad jų vardas vis labiau žinomas įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Tarp įvairių meninių „Teatriuko“ produktų – spektakliai ne tik vaikams, suaugusiems, bet jau ir kūdikiams. Vėliau atsirado ir meninės edukacijos, stovyklos, kur dirbama su vaikų neformaliu ugdymu, kuriami koncertai skirti suaugusiems. Nors pagrindiniai šių menininkų žiūrovai yra vaikai, Žilvinas sako niekada nekūręs tik vaikams: „Negali kurti tik vaikams. Kuri, kad smagu būtų ir tėveliams. Visada kūriau, kad man pačiam būtų smagu ir įdomu, tada gali tą pačią dainą ir 20 metų dainuoti. Juk perka ne vaikai. Mūsų klientas, su kuo turime bendradarbiauti, yra tėvai, mokyklos, bendruomenės, kultūros organizacijos.“ Kur ir kada galima susitikti ir susipažinti su šio teatro aktoriais, galite sužinoti jų internetinės svetainės puslapyje http://teatriukas.lt/index.php .
„Drąsių kalvė“ - vaikams, SCENA D - suaugusių programoms
Dabar „Teatriukas“ turi dvejus namus, vieni - kūrybinė studija yra Vilniuje Paupio rajone, o kiti Molėtų rajono ypatingoje vietoje, Drąsių kaime. „Tas keliukas, kur atvažiuojame į sodybą, yra buvusi demarkacinė linija. Mes lietuviškoje pusėje pirma sodyba! Šiemet sukūrėme filmuką su vaikais Giedraičių mūšio tema. Gyvename istorinėje vietoje,“ – didžiuojasi Dalia. „Kai įsigijome sodybą, pastebėjome, kad vaikai kaime vasarą daug sėdi prie kompiuterių, kad jie nebendrauja - nevažinėja drauge dviračiais ir pan. Galbūt jų nedrąsa atsiranda iš to, kad jie mažai bendrauja, mažai socializuojasi. Tai mūsų sodyba – „Drąsių kalvė“, nes tai Drąsių kaimas ir buvusi kalvė. „Drąsių kalvėje“ ir „kalsim“ t.y. ugdysim drąsius vaikus, kad išdrįstų ir kad būtų drąsūs bandyti naujų veiklų, įgauti naujo požiūrio,“ – su humoru pasakoja Žilvinas besidžiaugdamas dabar jau renovuotais „Teatriuko“ namais Drąsių kaime, kurie ateityje, kaip tikimasi, galės vadintis ir menininkų rezidencija SCENA D.
Netelpantys į statistiką
Dalia ir Žilvinas ne tik vaidina, bet ir ruošia, vykdo kūrybinius ir socialinius projektus. Toks menininkų daugialypiškumas padėjo užklupus karantinui: „Mūsų kolegos, draugai, kurie buvo tik aktoriai arba tik režisieriai ir neturėjo papildomos veiklos, labai sunkiai išgyveno visą šį laikotarpį. Šiuo atveju mes galime tik pasidžiaugti, nes nesėdėjome rankų sudėję, sukūrėme nuotolines teatro pamokas, parašėme visas įmanomas paraiškas, o ir valstybė labai padėjo,“ – karantino išgyvenimo būdais dalinasi Dalia, pastebėjusi, kad šiuo metu atrodo reikia įdėti dvigubai daugiau pastangų, norint pasiekti nors minimalius rezultatus.
„Teatriukas“ yra vienintelis profesionalaus teatro statusą turintis teatras Molėtų rajone. Vilniuje jie būtų tiesiog vienas iš daugelio, o Molėtuose jaučiasi svarbia krašto kultūros dalimi. Dalia ir Žilvinas džiaugiasi glaudžiu bendradarbiavimu su vietinėmis institucijomis ir Molėtų rajono savivaldybe, kuri visada pagelbėjo, kai tik jie kreipėsi. Taip pat vykdo net du Molėtų VVG finansuotus projektus.
Žilvinas šeimos verslą labiau linkęs vadinti amatu, ne verslu. Vyras prisipažįsta, kad jiems ne visada sekasi veikti pagal rinkodaros specialistų rekomenduojamą teoriją: „Tu tik pats žinai ko tau reikia, tu viską kontroliuoji. Aš sakyčiau, kad čia ne verslas, čia amatas.“ „Teatriuko“ vadybinį vairą laikanti Dalia juokauja, kad lietuviškoje statistikoje jie vis dar niekur netelpa: „Labai keista, kad kai šnekame su verslininkais, jie mus laiko menininkais, o kai šnekame su menininkais, jie mus laiko verslininkais.“ Kad ir kaip bebūtų, teatras išsiskiria savo socialinėmis veiklomis: „Pas mus yra daug socialinio požiūrio. Tai yra labai svarbu, nes verslininkas labiau žiūri į ekonominį aspektą, o kaip mes į tai galime žiūrėti, kai mus kviečia kaimo mokykla arba kaimo biblioteka? Ji niekada nesumokės tiek, kiek sumokėtų festivalis Vilniuje. Mūsų misija yra įgyvendinti savo idėją ir pasiekti, įkvėpti kuo daugiau vaikų, ypač tų, kurie turi mažiau galimybių susidurti su menu, kūryba. Mums tikrai pirmu numeriu nėra ekonominis aspektas.“
Tarp Utenos ir Biržų
Tiek Dalia, tiek Žilvinas yra ne molėtiškiai. Žilvinas kilęs iš Utenos ir prisimena geriausias vaikystės stovyklas praleistas šalia Molėtų, Bebrusuose, o Dalia Molėtų ir mačiusi nebuvo, bet daug apie šį kraštą girdėjo iš trečiojo kolegos – aktoriaus Arturo Varno, užaugusio Giedraičių apylinkėse, Juodiškiuose. Galbūt ir draugo pasakojimai galėjo turėti įtakos poros apsisprendimui šiame kampelyje pasirinkti vienkiemio sodybą iš visos Lietuvos žemėlapio. Gimus pirmam vaikui porai norėjosi pabėgti iš miesto ir tuo pačiu būti netoli Vilniaus, pakeliui tarp Utenos ir Biržų. Molėtai tam pasirodė puiki vieta, ypač čia buvusi puiki kalvio M.Karaliūno su šeima išpuoselėta sodyba su senu sodu.
Dabar išpuoselėta sodyba yra ne tik šeimos, bet ir „Teatriuko“ pasididžiavimas, vieta, kuria sužavėti lieka ir svečiai, kitų kraštų menininkai: „Mes jau keletą metų kartu su Airių teatru Acting up! organizuojame Tarptautinį teatro festivalį „LABAS“ ir sodyboje yra buvę menininkai iš įvairių šalių. Vienus sužavėjo dūminė pirtis, kitus gamta, o vienas italas sakė, kad "jei aš turėčiau šitokią žemę – niekur nevažiuočiau,“ – džiaugiasi moteris. Jai antrina vyras, kuris visada norėjo gyventi arba kaime, arba didžiausiame didmiestyje ir neįprastai Molėtus lygina su Niujorku: „Niujorkas yra labai gerai, aš norėčiau ten gyventi, nes ten yra daug galimybių, esi sūkury, bet kada tu atvažiuoji į kaimą - gamta yra visas pasaulis. Kaime ta atmosfera tampa ypatinga, kaime žmogus tampa žmogiškesnis.“
Žilvinas ir Dalia džiaugiasi, kad „Teatriukas“ su savo kultūrinėmis, meninėmis ir socialinėmis veiklomis prisideda prie Molėtų tikrumo, kad būtų tikrų ir pamatuotų, kokybiškų paslaugų vaikams ir šeimoms. Pora įsitikimusi – Molėtų šūkis „Molėtai – čia viskas tikra“ atitinka jų credo: „Mes tikrai tikri. Mes tikime, kad žmogus turi būti tikras visomis prasmėmis, o žodis tikras yra šalia žodžio sąžiningas sau ir aplinkai“.
