.png)
Devintasis Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro „Tikros istorijos“ pasakojimas.
Vos atvykus į Inketrių kaime įkurtą žirgyną „Molėtų žirgai“, jus vikriai pasitiks šeimininkai Julija Liepa ir Jonas Mikloviai „pabalnoję“... elektrinius vienaračius. Ryšys su gamta ir gyvūnija, kuris sieja Miklovų šeimą, užburia visus gamtą mylinčius ir į ją įsilieti norinčius kraštiečius ar net kitataučiaus. Save „nuotykių parku žmonėse“ vadinanti pora kiekvienam norinčiam pabėgti nuo miesto šurmulio yra pasiruošusi pasiūlyti įvairiausių pramogų bei pažintį su septyniolika čia laikomų žirgų.
Liepa visada mylėjo gyvūnus ir jautė norą jiems padėti, todėl nenuostabu, kad mergina, baigusi mokyklą Molėtuose, pasirinko veterinarijos mokslo studijas. „Visada buvo tas noras kaip nors pagerinti gyvenimą gyvūnams ir kuomet į kiemą atėjo tolimesnių kaimynų kumelė, man toptelėjo – tai turėtų būti žirgai. Tada aš, aišku, norėjau žirgo, bet man jo nepirko. Ir gerai padarė – nupirko jojimo pamoką,“ – pasakoja mergina ir su šypsena prisimena – sulaukusi tokio tėvų sprendimo tada net pyktelėjo. Dabar tuo tik džiaugiasi. Tuo metu penkiolikmetė žirgų mylėtoja susipažino su Vita Jašinauskaite – mokytoja, kuri išmokė ne tik jojimo pagrindų, bet ir leido suprasti žirgų psichologiją. Kai jojimo pamokų vis daugėjo, o entuziazmas auginti žirgą niekur nedingo, tėvai, gal vis dar dvejodami, nupirko paauglei dukrai kumelę vardu Ami. Daugelis liko maloniai nustebinti jų draugyste. „Aš su ja praleisdavau daug laiko. Dar prieš mokyklą anksti ryte būdavo atsikeliu ir išvedu ją į aptvarą lauke, vakarais namų darbus darydavau jos garde. Iš tikrųjų labai efektyvu buvo,“ – pasakoja moteris, kuri dabar žirgininkų bendruomenėje yra žinoma ir gerą vardą turinti žirgininkė.
Savo ūkį, kurį jauna šeima pristato ne kaip verslą, bet gyvenimo būdą, jie vadina žirgų viešbučiu. Kadangi žirgui reikia kompanijos, Liepa Julija pasekusi draugės pavyzdžiu priėmė pas save vasarai pagyventi kitą žirgą, kuris čia užsibuvo ilgiau nei tikėtasi. Tai buvo lyg ženklas, kuria linkme reikia ir norėtųsi judėti. Liepos Julijos ir Jono šeimos ūkio prioritetas – žirgų laikymas. „Labai nenorėjau išnaudoti žirgų kaip priemonių. Visų pirma, norėjosi, kad jie būtų laimingi. Iki šiol taip stengiuosi daryti. Aš ilgai vengiau siūlyti jojimą, nes tam, kad žirgas save išsilaikytų, jam reikia daug valandų joti ir tas jojimas jiems būna pilnas reikalavimų,“ – pasakoja Liepa Julija, kurdama žirgyną ieškanti naujų metodų, kad visos vykdomos veiklos netrikdytų žirgų gerovės.
Iš įvairių Lietuvos rajonų – Šilutės, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, o kartais ir iš užsienio atkeliavę žirgai čia atranda ne tik naujus, kartais laikinus, namus, bet ir galimybę sveikti. „Juokaujame, kad čia pas mus pensionatas. Kai kuriuos žirgus, kurie sportavo ir dabar tam netinkami, savininkas atveža, kad jie ramiai čia gyventų senatvėje. Kiti – jauni, reabilituojasi po traumų, treti laukia, kol juos šeiminkai galės pasiimti namo,“ – priduria Jonas. Šiuo metu poros žirgyne suformuotos trys žirgų bandos. Tarp 17 žirgų – 5 žirgai priklauso Liepai Julijai ir Jonui.
Pasak Jono, žmonos Liepos Julijos tėvai nusipelnė atskiros padėkos už dukros modernaus ūkininkavimo ir atsakingo požiūrio į gamtą bei gyvūną skiepijimą. Vos pradėjusi laikyti žirgus, Liepa Julija tėvų buvo paskatinta rankų darbą keisti automatizuotu. Dėl to pora dabar gali ne tik žirgyne suktis ir visus darbus nudirbti dviese, bet ir išvykti į ilgesnes keliones. Užsiregistravusi „Workaway“ savanorių platformoje pora jau keletą metų savo žirgyne mielai priima savanorius iš viso pasaulio. „Darbo yra, bet jeigu tu eisi dirbti tik dėl pinigų, tai tikrai jų neužteks“ – sako Liepa Julija ir vyras jai antrina – „Mes matome savanoriavimo prasmę. Tuo labiau, kad šiais laikais tai yra labai skatinama. Mes už žmonių ugdymą ir už galimybę atvažiuoti čia, padaryti darbą ir pabūti su žirgais.“ Šeimininkai pasakoja, kad savanorystė – abipusė nauda. Atvažiavus užsieniečiams patys žirgyno šeimininkai jaučiasi tarsi keliaudami. Tuo metu nuotykių ar naujų patirčių ieškantys savanoriai ne tik padeda prižiūrėti žirgus, porai išvykus – patikrina tvoras ir automatines girdyklas, tačiau gali bendrauti su žirgais, stiprina ryšį su gyvūnu. Pora įsitikinusi – žirgui reikia dėmesio: „Kažkas jį pabalnoja, eina į mišką, paglosto – tokios vasaros paaugliams savanoriams išliks įsimintinos amžinai“.
Jei Liepos Julijos širdies džiaugsmas – žirgai, Jono aistra - oro ir vandens stichijos. Tai sklandymas parasparniais terminėse srovėse („padovanokskrydi.lt“), jėgos atvarai, buriavimas. Pora įsitikinusi – jiems sekasi todėl, kad abu daro tai, kas patinka. Žinoma, abu aktyviai įsitraukia ir į vienas kito veiklas. Pasak pašnekovų, tiek žirgai, tiek parasparniai gali tapti priklausomybe ir pramoga, kuriai ryžtasi ne kiekvienas. Jonas, darbą įmonėje Kaune iškeitęs į mėgstamą veiklą, dabar ne tik pats sklando, dalyvauja varžybose, bet ir mokina to kitus: „Parasparniais galima skristi su motoru arba be jo sklandyti terminėse srovėse. Nors su žmonėmis skraidome abiem būdais, tačiau mano širdyje yra bemotoris skrydis, kurio metu naudojame saulės energiją. Sklandymas parasparniais, skraidyklėmis ar sklandytuvais yra techninė aviacijos sporto šaka, kur reikia analizuoti meteorologiją, suprasti debesų formavimosi įpatumus. Parasparniai daugeliui asocijuojasi su ekstremalia veikla, tačiau slandymas daugiau yra romantiška, ištvermės ir atidumo reikalaujantis užsiėmimas. Jeigu Liepai širdis suvirpa pamačius žirgą, tai man – besiformuojantį kamuolinį debesį“ – su užsidegimu akyse pasakoja vyras. Pasak jo, Molėtai yra puiki vieta sklandyti dėl laisvos oro erdvės, kalvoto reljefo, šiek tiek toliau nuo jūrinio klimato.
Jonas yra aktyvaus laisvalaikio mėgėjas, užsiimantis ne tik sklandymu ir skraidymu, bet ir elektriniais vienaračiais, kaitavimu ir būriavimu. Kauno rajone augęs, bet Molėtus atradęs ekstremalaus sporto mėgėjas tikisi, kad ateityje, pašalinus technines kliūtis, rajone atsiras puiki vieta pakilimui, kur bus galima ne tik grožėtis Molėtais ir jo ežerais iš paukščio skrydžio, bet ir rengti varžybas, dar daugiau žmonių pakviesti atrasti šį kraštą.
Jonas pasakoja Molėtus atradęs anksčiau, nei sutiko savo būsimą žmoną Liepą Juliją. „Atsimenu pirmą kartą, kai čia skridau, nufotografavau Molėtus iš oro ir po nuotrauka parašiau, kad Molėtų kraštas labai gražus, reikės dar čia sugrįžti,“ – juokiasi vyras, tada net nepagalvojęs, kad čia ne tik sugrįš, bet sukurs šeimą ir namus.
Netoli Molėtų, šalia Liepos Julijos tėvų, įsikūrusi jauna šeima nė kiek nesigaili užnugaryje palikę didmiesčio gyvenimą. „Pasidžiaugiu, kad tai yra nedidelis miestukas, dažnai tuščias, nes daug kas kaimuose, bet jis turi visus esminius dalykus, ypač kuriant verslą. Visos reikalingos įstaigos yra, nuvažiuoji ir tu pėsčiomis gali visur suvaikščioti,“ – sako Liepa Julija. Jonas tam tik pritaria: „Manau, kad daugelis žmonių šiuo metu atradinėja Molėtus. Ką mes kiekvienas galime padaryti, tai būti tokiais, kokių dar nėra ir tai trauktų atvykti čia dar ir dar“.
Su meile Molėtams kalbanti pora juokiasi, kad savo kieme galėtų iškelti vėliavą su šūkiu: „Molėtai – čia viskas tikra“. Stengdamiesi rodyti tikrą, nenublizgintą gyvenimą Liepa Julija su Jonu pritaria rajono šūkiui. Akivaizdu, tai, kas tikra, žmones traukia vis labiau. Daugelis čia pabuvę išsiveža tik gerus ir tikrus prisiminimus, nori sugrįžti vėl.
„Turime drąsiai eiti savo svajonės link, o ne laukti, kol atneš ant lėkštutės,“ – sako Liepa Julija, su nekantrumu laukdama vasaros sezono, su jojimo stovyklomis, žygiais ir dar daugiau gamtos.
