Dvyliktasis Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro „Tikros istorijos“ pasakojimas.

Tikriausiai nėra molėtiškio, nepažįstančio fotografo Danieliaus Ažubalio, kuris fotografuodamas vaikus, visada šmaikštauja: „Žiūrėk čia, išskris paukščiukas“. Prieš daugiau nei 26 metus įkurtoje fotostudijoje šiandien galima ne tik pasidaryti nuotraukų, išsirinkti rėmelį ar pagaminti dovaną su asmeninėmis fotografijomis, bet ir apžiūrėti surinktus senus fotoaparatus.

Pirmoji „fotostudija“

Danielius pasakoja, kad fotografavimu susidomėjo dar būdamas penktoje klasėje. Fotografavimo subtilybių jis išmoko iš vyresnio brolio. Prabėgus vos keleriems metams, jo sugebėjimai neliko nepastebėti ir kitų. „Visada atsiminsiu, kaip, suskambus bažnyčios varpams, visi klasiokai žinojo, kad tuoj mokyklos direktorius ateis manęs pasiimti, nes reikėdavo nupaveiksluoti laidotuves. Mano pradžia tokia ir buvo:  nubėgi, nufotografuoji ir vėl į pamoką,“ – pasakoja fotografas.

Visada su savimi fotoaparatą po ranka laikęs jaunuolis nusprendė gyvenimą sieti su fotografija. Fototechnikos meno mokėsi Vilniuje. Anuomet, tik pradėjus studijas, teko eiti tarnauti į armiją, kur įgavo dar daugiau patirties: „Armijoje niekam papildomų fotografų nereikėjo. Pamenu, buvo kažkokia šventė, o fotoaparatą aš turėjau atsiųstą iš namų. Žiūriu, ten fotografuoja, o man niekas neleidžia to daryti, bet aš iš galo išlendu, nufotografuoju karininkus ir vėl stoju į rikiuotę. Po savaitės ar dviejų padariau nuotraukas ir padaviau štabo viršininkui. Štabo viršininkas nustebo, iš kur mano nuotraukos, nes jų fotografams nepavyko tokių padaryti. Nuo tada man paskyrė mažą, tualeto dydžio kambariuką nuotraukų gamybai - savo pirmąją „fotostudiją“ prisimena Danielius.

D. Ažubalio fotostudija

Antroji „Konica“ Lietuvoje

Metams greitai bėgant, tenka neatsilikti nuo naujovių. Dabar fotostudijoje pradėtas kurti kampelis, kur fotosalono šeimininkas eksponuoja įvairius savo ir klientų atneštus senus fotoaparatus. Danielius prisimena, kiek laiko ir pastangų reikėdavo įdėti ryškinant nuotraukas, o dabar praktiškai kiekvienas yra fotografas, juk telefonais fotografuojame beveik visi. „Atsiradus naujoms, vadinamoms „užsienietiškoms“, nuotraukų ryškinimo medžiagoms, jau atsirado visai kita kokybė. Pradžioje jokios ryškinimo įrangos neturėjome, tuomet beveik kasdieną nuotraukų gaminti važiuodavome į Vilnių. Vėliau nusipirkome naują ir iš skaitmeninių laikmenų nuotraukas spausdinantį aparatą „Konica Minolta“. Tokią modernią spausdinimo įrangą pasistatėme antri Lietuvoje, nes supratome, kad turime nuolat mokytis ir neatsilikti nuo naujausių technologijų bei įsiklausyti į klientų pageidavimus“– pasakoja verslininkas. Danielius dėkingas savo vaikams, kurie visada padeda greičiau susipažinti su naujomis ir reikalingomis paslaugomis: „Jaunatviškas požiūris visai kitoks, reikia į tai atsižvelgti,“ – priduria fotostudijos įkūrėjas.

D. Ažubalio fotostudija

Nuotraukos iš kartos į kartą

Šiais laikais nuotraukų spausdinimo poreikis sumažėjęs, bet fotografas tikras, kad popierinės fotografijos taip pat reikalingos: „Atsineša klientai išsaugotas senas nuotraukas, sako, baigia išblukti, noriu atnaujinti. Dažnai tenka gelbėti laiko paveiktas video juostas ir filmuotą medžiagą perkelti į skaitmenines laikmenas. Taip pat buvau sulaukęs įdomaus klausimo, ar vis dar turiu pintą krėslą. Skambino vyriškis, kurį paveikslavau jo vaikystėje, dabar jis norėjo savo sūnų nufotografuoti būtent ant to paties krėslo,“ –su šypsena kalba fotografas, prisimindamas ne vieną pasakotą klientų istoriją, kaip būtent Danieliaus spausdintos nuotraukos išsaugojo sustabdytas akimirkas, kurių tiesiog būtų nelikę sugedus skaitmeninėms laikmenoms: „Atspausdinta nuotrauka visada bus vertingesnė už skaitmeninę,“ – įsitikinęs fotografas.

Fotoaparatų ekspozicija

Stengiasi dėl klientų

Danielius džiaugiasi, kad jo verslas yra Molėtuose, o jo žmona ir vaikai visą laiką padeda. Šeimos narių darbas ir palaikymas, vis kintanti papildomų paslaugų pasiūla padėjo tiek metų išlaikyti šeimos verslą: „Molėtai tikri tuo, kad vietiniam gyventojui nepameluosi ir, matyt, čia viskas paprasčiau...“ – sako patirties turintis verslininkas, pridurdamas, kad mažame miestelyje dėl klientų reikia stengtis dar daugiau. Didmiesčiuose turbūt yra kitoks verslininkų požiūris, kur neatėjus vienam klientui, ateis kitas. O miestelyje, kur pėsčiomis gali pasiekti kiekvieną tašką, tiesiog būtina klientais rūpintis dar labiau, nes jei jie atėję negaus paslaugos, kokios tikėjosi, tiesiog daugiau neateis: „Mes stengiamės dėl kliento. Jei yra galimybė, paslaugą visada suteikiame kuo greičiau. Laikinai sugedus nuotraukų spausdinimo aparatui įsitikinome, kad mūsų reikia žmonėms, nes vis ateidavo klientų, kuriems paslaugos reikėjo čia ir dabar,“ – pastebi Danielius ir žada dirbti tiek, kiek jo reikės klientams: „Jei tik sveikata leis, dirbsiu tiek, kiek manęs reikės klientams, nes tik nuo jų priklauso, ar aš būsiu reikalingas.“