Lietuvos-Lenkijos karinis konfliktas
Lietuvos-Lenkijos karinis konfliktas, vykęs po Pirmojo pasaulinio karo, prasidėjęs 1919 m. pavasarį ir pasibaigęs 1920 m. lapkričio 29 d. Lietuvos kariuomenės veiksmus nutraukus Tautų Sąjungos komisijai.
1918 m. atsikūrus Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, lietuvių kilmės lenkas Juzefas Pilsudskis siekė, kad Lietuva ir Lenkija susivienytų į federaciją, identišką federacinei ATR. J. Pilsudskio manymu, ATR turėjo sudaryti Lietuva (buvusi LDK), Lenkija (buvusi karalystė), Gudija ir Ukraina. Tačiau 1918–1922 m. Gudija ir Ukraina buvo užimtos ir įjungtos į TSRS sudėtį L. Trockio vadovaujamos Raudonosios armijos bei paverstos paklusniomis sovietinėmis respublikomis. Tuo tarpu Lietuva paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d.
Į karinį konfliktą Lietuva įsitraukė vos gavusi nepriklausomybę ir tik pradedanti kurti naująją Lietuvos kariuomenę. Lietuvoje negyveno tiek daug žmonių kaip tuo metu Lenkijoje, todėl mobilizacijos skaičiai buvo žemi, o atsilaikyti Lietuvai prieš lenkus buvo beveik beviltiška, nes lietuvių karinė jėga svyravo nuo 7 000 iki 8 000, o lenkų karinė jėga buvo didesnė negu 20 000 karių ir karinės technikos vienetų. Nesutarimą siejo Vilniaus kraštas ir Suvalkijos regionas, dėl to ir įsižiebė karinis konfliktas dėl lenkų noro aneksuoti šias teritorijas. Dar prieš karinį konfliktą su lenkais tarp Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti, dėl Lenkijos diktatoriaus Juzefo Pilsudskio noro valdyti didelę dalį Rytų Europos ir jo idėjų atkurti kadaise buvusią didžią ATR valstybę. Į Vilnių ir aplinkines teritorijas pretendavo tiek Lietuva, tiek ir Lenkija.
1919 m. iš Lietuvos išvijus bolševikus taip pat ir bermontininkų likučius, į Lietuvą iš rytinės pusės pradėjo plūsti Lenkijos kariuomenė. Vilnių 1919 m. balandžio 19 d. užėmė Lenkijos kariuomenė. Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje pareiškė protestą. Gegužės 2 d. paraginta kariaujančias puses stabdyti kraujo liejimą, tačiau niekas nepasikeitė. 1919 m. birželio 18 d. Antantė, Lietuvos prašymu, nustatė pirmąją Lietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją, bet konfliktas vyko toliau. Liepos 27 d. buvo nustatyta antroji demarkacinė linija.
Lenkijos kariuomenė atsitraukė Raudonajai armijai pradėjus pulti Lenkiją. 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė pasiekė Vilnių, kurį jau buvo užėmusi Raudonoji armija.
Po mūšio prie Vyslos Lenkijos kariuomenė pradėjo puolimą Augustavo srityje. Antantei tarpininkaujant, rugpjūčio 25 d. – rugpjūčio 30 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos vyko derybos. Rugpjūčio 28 d. Lenkijos kariuomenė užėmė Augustavą, rugpjūčio 31 d. – Suvalkus ir Seinus. Po to prasidėjo Lietuvos kariuomenės kontrpuolimas. Rugsėjo 15 d. – rugsėjo 19 d., Kalvarijoje, vėl vyko derybos, po kurių Lenkijos kariuomenė vėl pradėjo puolimą.
Rugsėjo 29 d. prasidėjo derybos, kurios spalio 7 d. pasibaigė Suvalkų sutarties pasirašymu. Ja buvo nustatyta nauja demarkacinė linija. Bet spalio 8 d. Lenkijos generolas Liucijanas Želigovskis, Juzefo Pilsudskio nurodymu, inscenizavo maištą ir spalio 9 d. užėmė Vilnių. Ten buvo paskelbta apie naujos valstybės – Vidurinės Lietuvos įkūrimą. Želigovskio pajėgos toliau tęsė puolimą ir pasiekė Ukmergę. Tačiau tada prasidėjo Lietuvos kariuomenės kontrpuolimas ir lapkričio 19 d. prie Širvintų bei lapkričio 21 d. prie Giedraičių Želigovskio pajėgos patyrė pralaimėjimus. Tolesnius Lietuvos kariuomenės puolimus nutraukė Tautų Sąjungos komisija.
Informacija pateikta remiantis Wikipedia duomenimis.