Džiaugiuosi čia gyvendama ir turėdama galimybę dirbti mylimą darbą

Užkandinė „Pas Karlsoną“ - tai 20 metų brandinta idėja, kurią pagaliau įgyvendino šio verslo įkūrėja Aušrė Laurinavičienė.

Kaip kilo verslo idėja atidaryti užkandinę?

Šią idėją brandinau maždaug 20 metų, tačiau vis pritrūkdavo laiko ir galimybių ją įgyvendinti, reikėjo rūpintis vaikais, tėvais, be to trūko finansų. Vėliau gavau savotišką „spyrį“ iš darbdavio, už kurį dabar esu jiems dėkinga, nes būtent tada ryžausi imtis to, apie ką taip ilgai galvojau. Suvokiau, kad artėja penkiasdešimtmetis, todėl atėjo laikas įgyvendinti savo planus arba dabar, arba niekada.

Kokia užkandinės pavadinimo istorija?

Kūriau daug įvairių pavadinimų, tačiau daugelis jų Lietuvoje jau buvo naudojami, todėl mano siūlymus vis atmesdavo. Galiausiai nusprendžiau pavadinimą susieti su Švedija, nes pati ten pragyvenau apie septynerius metus. Švedijoje yra labai gražus Astridos Lindgren rašytojos muziejus - „Junibacken“, kurį visiems rekomenduoju aplankyti, ypač keliaujantiems su mažais vaikais. Jame sujungtos visos žinomos pasakos į vieną erdvę, o Karlsono ekspozicija šiame muziejuje paliko didžiausią įspūdį. Taip ir gimė dabartinis užkandinės pavadinimas „Pas Karlsoną“.

Ar jus atrado tik molėtiškiai? Gal turite klientų ir iš kitų miestų?

Iš kitų miestų atvykstančių lankytojų šiuo metu turiu apie 10 procentų. Kadangi užkandinę atidariau liepos pabaigoje, praradau dalį sezono, todėl natūralu, kad miesto svečių srautas buvo mažesnis. Daugiausia žmonės atvažiuoja dėl spurgų, tai labai paklausus produktas. Vis dėlto didžioji lankytojų dalis yra vietiniai gyventojai, o po pamokų dažnai užsuka ir mokiniai.

Apačioje yra erdvė, kurioje galima švęsti vaikų gimtadienius, organizuoti kitas veiklas. Maistą svečiai gali atsinešti patys arba užsisakyti pas mane. Su kitais vietos verslais nekonkuruoju, gyvename draugiškai ir visuomet stengiamės padėti vieni kitiems.

Koks jūsų patiekalų asortimentas?

Pagrindiniai patiekalai: spurgos ir čeburekai. Iš pradžių labiausiai buvo perkami čeburekai, vėliau spurgos. Šiuo metu spurgos yra pagrindinis parduodamas produktas, o čeburekus visada gaminu, kai žmogus pateikia užsakymą, taip pat prekiauju bandelėmis, meduoliais, pyragu „Tinginys“, o kibinus ir vieno kąsnio sumuštinius gaminu pagal individualius užsakymus. Iš pradžių planavau jų nedaryti, bet dėl klientų prašymų dabar jie tapo asortimento dalimi. Maisto gaminu nedaug, tačiau visada šviežią, jei kažkas lieka neparduota, tokiems gaminiams taikau nuolaidą.

Ar lengvai radote patalpas savo veiklai?

Ieškant pasirinkimo buvo daug, tačiau pirmosios patalpos, kurias apžiūrėjau „Raudonuose mūruose“ man iš karto tiko ir patiko. Kitur savęs nemačiau, nors galėjau rinktis iš daugiau variantų, pavyzdžiui: Naujasis turgus ar Uteną, nes esu kilusi iš ten, bet kitur įsikurti noro nebuvo. Kai paskambinau savininkui, greitai susitarėme dėl visų sąlygų ir viskas tiko. Manau, tai buvo patalpos skirtos būtent man.

Ar lengva kurti verslą mažame miestelyje? Ar teko susidurti su iššūkiais?

Viską įgyvendinti nebuvo labai sunku, gal tik dokumentų tvarkymas pareikalavo šiek tiek pastangų, nes aš dirbu praktinius darbus, o dokumentai ne mano sritis. Buvo ir šiek tiek streso, bet viskas puikiai pavyko. Žinoma, teko investuoti, tačiau pagalvojau, kad prarasti galima tik pinigus. Dabar aš dirbu savo malonumui, nesiekiu uždirbti milijono, uždarbio pakanka. Man neatrodo, kad verslą kurti būtų sunku. Visada derinuosi prie žmonių, jei reikia atsikeliu ir 4 ryto. Visada gali pasirinkti, ar imtis užsakymų, ar ne. Aš renkuosi juos įgyvendinti. Kol galiu, tol dirbu.

Kaip jums atrodo, ar Molėtai patogi vieta kurti verslui? Kokius mažo miestelio pliusus ir minusus matote?

Taip, Molėtai tikrai yra patogi vieta verslui. Aš čia gyvenu jau 25 metus, nors esu gimusi ir užaugusi Utenoje, bet ten tikrai nenorėčiau grįžti. Šis kraštas man artimesnis, čia žmonės kitokie, bendravimas šiltesnis ir draugiškesnis. Molėtai man primena filmus apie Italiją, kur mažos šeimos turi savo krautuvėles ar kavinukes, yra įsikūrusios pastatuose vienas šalia kito. Ir čia aš matau panašumą - šalia esančių verslų savininkai puikiai sutaria, bendrauja taip, tarsi būtume pažįstami jau seniai, o tai suteikia ypatingą bendruomeniškumo jausmą.

Kokių planų turite ateičiai?

Plėstis neplanuoju, nenoriu samdyti žmonių, man užtenka tiek, kiek turiu dabar. Meniu vis dar keičiasi ir gali keistis ateityje, nes idėjų turiu daug, tik kartais trūksta laiko jas įgyvendinti. Taip pat kepu gaminius pagal sezoniškumą.

Turime šūkį „Molėtai - čia viskas tikra“. Ar pritariate šiems žodžiams ir kodėl?

Tikrai taip. Čia žmonės nuoširdūs, o patys Molėtai - jaukus miestelis. Manau, man buvo lemta, kad būtent čia pasirinkau gyventi ir kurti savo verslą.