Giedraičių mūšio vieta

1919 m. pavasarį lenkams užpuolus lietuvių sargybą prie Vievio, tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių prasidėjo pirmieji koviniai veiksmai, kurie su pertraukomis tęsėsi iki 1920 m. vėlyvo rudens. Lenkų generolo Lucjano Želigovskio rinktinė 1920 m. spalio 9 d. užėmė Vilnių ir tęsė puolimą vakarų ir šiaurės vakarų kryptimi. Lapkričio 17 dieną lenkų kariuomenės pradėtas Ukmergės puolimas įstrigo. Jiems pavyko užimti Širvintas ir Giedraičius. Lapkričio 19 d. į Ukmergę atvyko Lietuvos Respublikos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas. Jis perėmė vadovavimą ir organizavo kontrapuolimą trisdešimties
kilometrų fronte. Puolimą Lietuvos kariuomenė pradėjo naktį iš lapkričio 20 į 21 d. Dalis karinių pajėgų
puolė Giedraičius. 2 asis pėstininkų pulkas - iš Želvos, o 9 asis pėstininkų pulko batalionas - iš Videniškių. Lietuviams puolant Giedraičių kryptimi sunkios kautynės vyko Giedraičių apylinkėse ties Šiupieniais (Šiupienių dvaru) ir Seirūnų dvaro ūkiniais pastatais. Taip pat Bekupės dvare - 4 km į šiaurės vakarus nuo Giedraičių. Lenkų kariai užsilaikė fronto linijos aukštumose prieš Giedraičius, palaikomi artilerijos ugnies
Martiniškių dvare. Čia lenkai paskutinį kartą pasipriešino prieš lietuvius. Vėliau lietuvių kariuomenės daliniai išvijo lenkus iš užimtų pozicijų ir įžengė į Giedraičius. Patyrusi nemažų nuostolių Lietuvos kariuomenė grįžo į pozicijas turėtas iki lapkričio 17 d. Nukauti lenkų kariai lapkričio 23 d. buvo palaidoti Giedraičių kapinėse, o žuvę lietuviai - Giedraičių, Želvos, Ukmergės kapinėse.
Karo veiksmus nutraukė Tautų Sąjunga. Lapkričio 29 dieną Kaune buvo pasirašytos paliaubos tarp Lietuvos Respublikos vyriausybės ir Želigovskio atstovų. Okupuota Lietuvos dalis ir jos sostinė Vilnius beveik dviem dešimtmečiams atiteko Lenkijai.